Oficialios statistikos duomenimis, nuo 2004 m. kuomet Lietuva prisijungė prie ES, mūsų populiacija sumažėjo apie 16% iki 2.85 milijono. Turbūt niekas nesuabejos, jog realybėje šie skaičiai būtų dar drastiškesni, nes tikrai nemaža dalis mūsų tautiečių nors ir deklaravę savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, vis dėlto gyvena ir dirba užsienyje. Vieno ,,vaisto‘‘ išspręsti emigracijos iššūkius Lietuvoje tikrai nėra, tačiau šiame straipsnyje norėčiau panagrinėti vieną jo sudedamąją dalį – demografinę šalies politiką.
Kuomet gegužės pradžioje mūsų LR premjeras chaotiškai pristatė būsimą mokesčių reformą, turbūt nė vienam asmeniui kilo klausimų vardan ko daromi pakeitimai ir kas siekiama planuojamais veiksmais. Emigracijos stabdymas, parama jaunoms šeimoms bei atskirties mažinimas kiekvienos politinės partijos programoje prieš rinkimus buvo pirmojoje vietoje.
Tačiau pažvelgus į siūlytas mokesčių sistemos pertvarkas (čia parama šeimoms įvardinta viena iš trijų esminių tikslų), realaus proveržio šeimos politikoje pasitelkiant mokestines sistemos galimybes neatrasime. Kalbama apie perėjimą prie 30 eurų mokėjimo šeimoms už vaiką, tačiau šie pinigai išmoningai atimami iš dirbančių šeimų atsisakant papildomo neapmokestinamo pajamų dydžio NPD už vaikus. Realiai dirbančių šeimų turinčių vaikų pajamos už kiekvieną vaiką padidėtų 5 eurais. Tokia štai toji parama dirbančioms mūsų šeimoms.
Žinoma, jog kalbėti apie paramą šeimoms galima ne vien per mokesčių ar išmokų prizmę. Pats gyvendamas ir veikdamas regionuose, negaliu nepasidalinti asmenine patirtimi. Praėjusį pavasarį kartu su Skuodo ir Kretingos savivaldybėmis įgyvendinome Europos Komisijos paremtą projektą – ,,Tribūna jaunai šeimai‘“. Šiuo projektu buvo siekiama aktyviau įtraukti jaunų šeimų atstovus į bendruomenės gyvenimą, išgirsti ir spręsti problemas, su kuriomis šios šeimos susiduria vietos ir nacionaliniu lygmeniu.
Pirmiausia, visi projekto dalyviai atkreipė dėmesį į tai, kad kalba apie jaunas šeimas, tradiciniu jaunimo politikos aspektu, kuomet jaunimas yra laikomas iki 30 metų amžiaus, yra negalima. Neretai jauni žmonės dėl besikeičiančių visuomenės normų, siekio įsigyti tinkamą išsilavinimą, sukaupti pakankamą kapitalą ar pasiekti karjeros tikslų, laiką kurti šeimoms atideda, tą patvirtina ir statistiniai skaičiai. Štai kodėl jaunos šeimos amžius įstatymuose ir numatytose programose turėtų pakilti bent iki 35 metų.
Kalbant apie paramą šeimoms svarbu suprasti, kad padidinus vaiko pinigus tarkim iki 100 eurų visų problemų neišspręsim, svarbu kalbėti apie tinkamas priemones tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Būtent jaunos šeimos kurdamos savo ateitį, neturėdamos pakankamo pradinio kapitalo ar savo būsto, vaikų klausimą atideda neapribotam laikui. Todėl sprendžiant ir dar vieną problemą dėl jaunų specialistų trūkumo regionuose, siūlyčiau valstybei pagalvoti apie galimybę kompensuoti palūkanas jaunoms šeimoms įsigyjančioms savo pirmąjį būstą regionuose.
Tinkamos priemonės tinkamu laiku, svarbu kalbant ir apie socialinio draudimo sistemą. Nemažai vaiko priežiūros atostogų išėjusių tėvų sulaukę ,,Sodros‘‘ laiškų apie 2016 m. sukauptą darbo stažą nustebo per praėjusius metus sukaupę nepakankamai. Pasirodo, jog ši situacija praėjusių valdžių nebuvo pastebėta nuo pat 2000 metų. Išėję vaiko auginimo atostogų tėvai negaudavo net minimaliai algai prilygstančios paramos, todėl jiems darbo stažas nesiskaičiuodavo. Jei siekiame užtikrinti, kad parama šeimoms mūsų valstybėje bent jau pateiktų į trejetuką svarbiausių tikslų, tai ši situacija turėtų būti kuo greičiau ištaisyta.
Naujausiame mokesčių pertvarkos pakete numatyta, kad asmenys dirbantys pagal darbo sutartį, bet uždirbantys mažiau negu minimalią algą ,,Sodros‘‘ įmokas mokėtų taip, kaip uždirbtantys visą minimalią algą. Valdžia sako, kad taip siekiama kovoti su šešėliu, bet vis dėlto šis pasiūlymas tėvams po vaiko auginimo atostogų siekiantiems sugrįžti į darbą, bet negalintiems palikti savo mažylio be tinkamos priežiūros yra nepriimtinas. Norint padėti jauniems tėvams reikėtų suteikti jiems galimybę iš lėto sugrįžti į darbo rinką ir keičiant mokesčių sistemą tokiu atveju pritaikyti jiems išimtį.
Tęsiant diskusiją apie socialinio draudimo sistemą turėtume suprasti, kad šeima pasirinkusi tėvystę vis dėlto rizikuoja savo senatvės pensijos sąskaita, dėl to paties nepakankamo darbo stažo sukaupimo. Todėl kai kurios valstybės, tokios kaip Austrija, Švedija, Didžioji Britanija ar Prancūzija suteikia skirtingo dydžio papildomas pensines išmokas tėvams, kurie pasirinko ilgesnį laiką likti namie ir prižiūrėti savo vaikus.
Dėl panašios priežasties Vokietija nuo 2004 metų, įvedė taip vadinamą viengungio mokestį. Asmenys, neturintys vaikų privalo mokėti didesnį mokestį už privalomąjį slaugos namų draudimą, nei asmenys turintys vaikų. Šio mokesčio idėja ta pati – kadangi tėvai augindami vaikus patiria daugiau sunkumų kaupdami savo pensijai, todėl jie turėtų gauti didesnes išmokas sulaukę pensinio amžiaus nei asmenys nesusilaukę vaikų. Todėl nepalaikau vyriausybės siūlymo įvedant vadinamąjį vaiko krepšelį atsisakyti NPD lengvatų. Tėvai auginantys vaikus jau ir taip pakankamai paaukoja savo vaikų ateities labui.
Kaip jau minėjau, ne vien išmokomis ir mokesčių lengvatomis turėtų pasižymėti valstybės rūpestis šeimomis. Reikia siekti gerinti aplinką, kuri supa šias šeimas. Kalbu apie pakankamą ir tinkamą darželių tinklą. Situacija didmiesčiuose ir regionuose šioje vietoje kardinaliai skiriasi, nors Vilniuje problemą bandoma spręsti skiriant papildomas dotacijas valstybiniams ir privatiems darželiams, statant naujus konteinerinių darželių korpusus, tačiau galbūt verta apsvarstyti ir Norvegijos patirtį. Šioje šalyje 1998 m. buvo pradėta taikyti sistema, kuomet tėvai nusprendę savo vaikų neleisti į valstybės remiamą dienos užimtumo centrą sulaukia asmeninės finansinės paramos. Vis dėlto tokiu atveju mūsų šalyje reikėtų, kad socialiniai darbuotojai užtikrintų, kad šia parama nebūtų piktnaudžiaujama vaikų lavinimosi sąskaita. Rūpinantis socialiai pažeidžiamų vaikų problemų sprendimu, reikėtų toliau plėsti vaikų dienos centrų tinklą, užtikrinant tęstinį valstybinį finansavimą.
Grįžkime prie planuojamų mokestinių reformų paketo. Planuojama, kad pradedančiajam smulkiajam verslui pirmaisiais metais būtų galima nemokėti nei pelno, nei socialinio draudimo mokesčių. Jei jau pradėta kalbėti apie mokestines atostogas, manau jau seniai mūsų valstybėje reikėjo įtvirtinti vadinamojo šeimos verslo sąvoką. Būtent tokiam smulkiajam verslui, kuriame darbuojasi didžioji dauguma šeimos narių, galėtų būti taikomos tos pačios mokestinės atostogos, pradžioje bent jau pirmiesiems, o vėliau trejiems veiklos metams.
Iš kur paimti pinigų visiems šiems pasiūlymams? Manau ir toliau nemažėjant atskirčiai tarp daugiausiai ir mažiausiai pajamų uždirbančių visuomenės grupių, kalbėti apie progresinį gyventojų pajamų mokesčio tarifą yra neišvengiama, su tuo jau sutinka ir žinomas ekonomistas G. Nausėda. Taip pat manyčiau, kad jau dabar siūlomame mokesčių reformų pakete planuojamas progresinis fizinių asmenų nekomercinės paskirties nekilnojamojo turto apmokestinimas yra nepakankamai progresyvus, taip pat neatsižvelgiama į fizinių asmenų turimo nekilnojamojo turto kiekį. Čia būtų galima diskutuoti ir apie papildomą progresinį prabangių automobilių apmokestinimą, atsižvelgiant į jų kiekį tenkantį vienam asmeniui.
Esu tvirtai įsitikinęs, jog pinigų mūsų valstybėje niekada nebuvo ir nebus pakankamai. Svarbiausia atsirinkti tinkamus prioritetus, o nemažėjant mūsų šalies emigracijos mastams, šalies vadovai turėtų aiškiai pasakyti, kad parama šeimai yra ne kažkelintas, bet tikslas numeris – pirmas!
Tomas MARTINAITIS
Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos valdybos narys