Iveta Šakurskytė. Mums vis dar liko daug nuveikti: gal vietoj „tulpių dienos“, rinkimės bent žingsnelį arčiau lygybės?

Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos narė

Jau daugiau nei 100 metų minime kovo 8-ąją kaip moters dieną. Per šį laikotarpį gan stipriai išsikreipė pagrindinė šios dienos mintis, tačiau būtinybė kalbėti apie moters teisių klausimus – niekur nedingo. Pastaraisiais metais kaip niekad pasaulį drebino protestai, skirti kovai už vienodas galimybes, už teisę moterims pačioms spręsti dėl savo kūno ir pasirinkimų. Lietuvoje dar vis labai skaudūs smurto prieš moteris skaičiai, tačiau Stambulo konvencijos klausimas nejuda iš vietos, darbo užmokestis už tą patį darbą dar vis nesusilygino su vyrų gaunamomis pajamomis. Vis girdimi ir stereotipai, kokia moteris turi būti ir kur jos vieta. Moters išvaizda dar vis neretai vertinama aukščiau už tai, ką ji kalba ir gali pasiūlyti.  

Istoriškai moters diena būdavo skirta kelti opiausius moters teisių pažeimų klausimus: protestai dėl moters teisės balsuoti, kova už abortų pasirinkimą, prieš diskriminavimą lyties atžvilgiu, vienodą darbo užmokestį už tą patį darbą.

Vienas iš labiausiai pasaulį sukrėtusių įvykių buvo kilęs gaisras Niujorko Triangle fabrike, kuris pasiglemžė daugiau nei 140 moterų gyvybių. To būtų išvengta, jei pastato durys būtų buvusios atrakintos ir moterys būtų galėjusios evakuotis, tačiau to nebuvo padaryta, nes darbdaviai užrakino duris, norint išvengti pietų pertraukos ir poilsio. Šis įvykis atkreipė visuomenės dėmesį į moterų teises ir moterų darbo išnaudojimą.

1911 metais kovo 8 diena buvo pirmą kartą minėta Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švecarijoje po to, kai 1910 m. kovo 8-ąją Tarptautinėje moterų konferencijoje buvo pasiūlyta kiekvienais metais skirti vieną dieną, kuomet būtų priminamos moterų teises.

Ir pastaruoju metu pasaulį purtė ne vienas protestas, vis iš naujo atkreipiantis dėmesį į moters teisių klausimą – Iranas, kur nužudyta moteris, neatitikusi visuomenės standartų, atkreipė viso pasaulio dėmesį. Lenkija, kurioje vėl iš naujo buvo bandoma drausti abortus. Lietuvoje mes vėl turėjome bandymus apsunkinti moters teisę į apsisprendimą pačiai priimti, ką daryti su savo kūnu. Abortai apskritai yra tema, ties kuria nuolat reikia budėti. Politikai žaidžiai šiuo klausimu kaip idealoginiu aspektu, pamiršdami, kad tai yra moters ir tik moters apsisprendimo klausimas.

Pasikalbėkim apie Stambulo konvenciją? Taip tą pačią, kuri sprendžia vieną iš skaudžiausių mūsų visuomenės problemų, tačiau sugebėta tiek apraizgyti nepagrįstais mitais, kad į antrą planą nueina statistika, kuri parodo, kad nuo smurto artimoje aplinkoje dažniausiai nukenčia moterys. Nesugebame pajudėti iš šio taško. Nes geriau padiskutuokime apie tuščius mitus vietoj moterų gelbėjimo iš smurto ir toksiškų aplinkų. Gal jau metas pabusti?

Moterys dar vis turi daug stipriau kovoti šiame pasaulyje, siekdamos savo svajonių ir paprasčiausio lygaus užmokesčio už tą patį darbą. Visiškas absurdas, kad lytis apsrendžia, kiek uždibsi ir kokį darbą, visuomenės akimis, gali dirbti. Nuostabu žiūrėti, kaip drąsios moterys talžo šiuos stereotipus ir braunasi į „vyrų darbo pasaulį“.

Visiškos moters ir vyrų lygybės link judama labai lėtai. Lietuva užstrigusi 20-toje vietoje Europoje. Lyčių lygybės indekso rodiklis darbo srityje ir vėl mažėja. Užimtumo tarnybos duomenimis Lietuvoje moterų nedarbas antrus metus iš eilės yra didesnis nei vyrų. Pandemija dar labiau pagilino šias problemas.

Tad šiandien postindami socialiniuose tinkluose paveiksliukus su tulpėmis, dovanodami gėles moterims, prisiminkime šias problemas. Gyvename realybėje, kurioje dar vis gaji diskriminacija, smurtas ir stereotipai. Laužykime juos, spręskime problemas ir nesileiskime manipuliuojami tuščiais išvedžiojimais bei drąsiai imkimės sprendimų, kurie pasaulį padarys vienodai teisingą visiems.

Su kovo 8-ta. Ir tikrai ne tulpių „nacionaline švente“, o ryškiausia pokalbių apie moterų teises diena.