Mano
Tomas Bilevičius

Artėja mokslo metų pradžia. Metas, kai mokyklas bei universitetus užplūsta gyvybė. Kai tėvai į didžiuosius miestus išleidžia savo vaikus. Miestuose atsiranda daugiau šurmulio, o gatvėse padidėja spūstys, kurias lydi įvairios replikų ir steriotipų kupinos sparnuotos frazės.  Todėl kartais aplanko keistas jausmas, kad tolerancijos, pakantumo ir pagarbos žmogui dažnam pritrūksta net ir čia – Lietuvos sostinėje.  Juk: „Kiekviename kaime yra savas ubagas, paleistuvė ir durnius“. Taip, yra.

O juk taip dažnai mokyklose, universitetuose ar viešojoje erdvėje girdime, kad turime galimybes būti tiek laisvais, kiek mūsų laisvė nepažeidžia kito žmogaus laisvės. Apmaudu, kad nepaisant tokių progresyvių nuostatų ir tikslų, vis dar  tenka susidurti su kitokiu, laike įstrigusiu ir žiauroku pasauliu, kuris nenori keistis ir mums jėga primeta savo „taisykles“ ir „vertybes“.  Sakysite, kad kalbu apie provinciją? Ne, tą patyriau Vilniuje, pačioje sostinės širdyje.

Kiekvieną dieną Lietuvos didieji miestai alsuoja gyvybe. Įvairia: panašia, skirtinga ar ramiai sruvenančia, dažnai nuspėjama ar dar dažniau stebinančia. Kasdieniška – į kasdienybę įaugę, o gal vis dar galutinai neišauginti, neigiami ir nesuvokiami žmonių įsitikinimai paverčia tą gyvenimą joje ne tokiu jau ir laisvu.

Visiškai įprastą praėjusio pirmadienio popietę, keliaujant iš darbo link stotelės, Vilniaus miesto Katedros aikštėje, įvyko nei smagus, nei liūdnas įvykis: buvau užpultas penkių chuliganų vaikėzų. Telefonas ir piniginė, tikriausiai, negulėtų taip ramiai mano kuprinėje šiandien, jei sau leidžiantiems kito žmogaus laisvę niekinti individams būčiau nepasakęs „Ne“. Tuo pačiu – tikriausiai ir randų bei sumušimų netektų gydyti, jei būčiau atsakęs: „Taip“.

O situacija tokia. Pats Vilniaus miesto centras, 16 valanda ir aš ramiai, besiklausydamas muzikos, einu link stotelės. Eidamas pro Katedros varpinę pajutau, jog kažkas mane seka. Girdžiu, lyg kažkas kalba telefonu ir eina sparčiu žingsniu ta pačia kryptimi. Šmėstelėjo mintis, gal koks pažįstamas, norįs pasisveikinti? Nespėjus atsisukti, staiga pajutau, kad ant mano peties ranka. Ir tai tikrai nebuvo bičiuliškas patapšnojimas. Nepažįstamas, augalotas vaikėzas ir dar keturi jo bendrai. Nusimaukšlinu ausines ir girdžiu, kaip nevalstybine kalba man kažką įsakmiai sako. Nepasikuklina. „Ar tu bernas ar merga?!“, – išspjauna savo didybės ir pasididžiavimo kupiną klausimą stambiausias kompanijos veidas.

Suvokęs, kad vaikinai linksminasi, užsidedu ausines ir einu toliau, kol antrą kartą ant peties pajutau ranką. Šį kartą klausimas nebe toks jau kuklus: reikalavimas atiduoti 10 eurų, o poto – ir piniginę. Po poros perklausimų, pasikeitė ne tik agresorių veidai, bet ir ketinimai: „Staigiai duodi telefoną!“. Jausdamas, kad tai nieko gero nežada, tiesiog tylėjau, kol po antro perklausimo pajutau smūgius į pilvą ir spyrius. Taip. Katedros aikštė, stotelė link Lietuvos dailės muziejaus, aplink srautai žmonių, prieš mus – pora kamerų. Sutrikęs pradėjau eiti link Gedimino prospekto, kai atsisukęs pamačiau atbėgantį aktyviausią agresorių. Džiaugiuosi, kad priėjęs turistas pakvietė mane link savęs, o drąsieji agresoriai pabėgo Gedimino prospekto link.

Agresoriai gyvena savo hierarchijos pasaulėliuose, kur bent ten, neįdėdami pastangų ir darbo, siekiant kažką sukurti, gali jaustis savo ir sau svarbiausiais. Jie, matyt, gali jaustis esą kažkuo. Nei gali, nei esą.

Agresorius ir auka. Ką apie tai užsimena mokyklose? Pirma, užsimena, kai tik atmerkia akis. Agresoriai išsirenka auką ir ją psichologiškai ar fiziškai bando paveikti, kol kažkas jų nesustabdo. Nes individams, negebantiems sau užduoti klausimo: „Kas aš toks esu, kad turėčiau teisę pulti ar psichologiškai žaloti kitą žmogų?“ mintis –  save sustabdyti ir susivokti –  tikrai neateis. O kas gali juos sustabdyti? Tikrai ne mama ar tėtis. Tikrai ne draugas, kuris dažnai taip pat logiškai nesupranta, kas yra žmogaus teisės, kas yra taisyklės ir pagarba kitam žmogui. Agresoriai gyvena savo hierarchijos pasaulėliuose, kur bent ten, neįdėdami pastangų ir darbo, siekiant kažką sukurti, gali jaustis savo ir sau svarbiausiais. Jie, matyt, gali jaustis esą kažkuo. Nei gali, nei esą.

Bet ką daryti? Kaip sustabdyti? Visi suprantame, kad sėkmingos ir darnios bendruomenės yra tos, kurių nariai yra ne tik aktyvūs ir pilietiški, bet ir besilakantys įstatymų. Ir aš, suvokęs, kad tai buvo neteisėtas veiksmas, kreipiausi į policiją. Ten susidūriau su biurokratiniais formalumais, nes, anot pareigūnų,  bus imtasi „atitinkamų“ veiksmų. O taip norėjosi, kad maksimalių. Kita vertus, sutinku, kad sprendžiant smurtinių nusikaltimų klausimus, negalime atsakyti tuo pačiu ir paminti žmogaus teises.  Kitaip rizikuotumėme sukurti  tokias pat hierarchines sistemas, tik kitoje pusėje. O juk žmonėms reikia sudaryti sąlygas keistis.

Ką turime daryti, kad tokie incidentai, kaip mano, pasikartotų kuo rečiau? Imtis atitinkamų veiksmų, siekiant keisti įsigalėjusių stereotipų visumą visuomenėje, kur žmogų užpulti ir įžeisti dėl savo asmeninių įsitikinimų būtų gėda. Kur pastebėjus užpuolimą ar įžeidimą, tą pačią akimirką žmogus iš šalies prieitų, o eidamas iškviestų pagalbą. Visuomenėje, kurioje kurtume išties ne tik socialiai, bet ir morališkai saugios bendruomenės vaizdą.

IMG_8805
Tomas Bilevičius

Faktas, kad kol aukščiau žmonių esantys žmonės leis sau rodyti, kad mūsų valstybėje nuolatos yra lygesnių už lygius, toliau formuos
visuomenėje leidimą užpulti kitą žmogų, ne dėl to, kad tai leidžia teisės aktai ir įstatymai, o dėl to, kad lygesniems negalioja taisyklės, kurios galioja lygiems. O tuomet ir prasideda anarchija. Drąsa ir leidimas sau prikibti prie kito žmogaus dėl savo individualių įsitikinimų, kyla iš to, kad žmonės, kurie valdo mūsų šalį negeba parodyti, jog individualūs įsitikinimai, kylantys iš kiekvieno žmogaus prigimtinės laisvės, kartais pažeidžia kitų žmonių laisvę. Ir mes visi žinome apie kokius žmogaus teises paminančius politikus kalbu. Ir visi, matyt, suprantame, kaip gėda yra, kad tokie žmonės valdo mūsų šalį.

Artėja Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Iki jų nei daug, nei mažai – keli mėnesiai. Eidami prie balsadėžės, ieškodami kam atiduoti savo balsą, gerai išgirskite, ką žmogus, kuris atstovaus Jūsų balsą, kalba ir kokias vertybes deklaruoja. Pagalvokite, ką jis padarys tokiais atvejais ir kaip prisidės prie visuomenės valstybėje sąmoningumo skatinimo, jei Jūsų pažįstamą, draugą ar vaiką užpuls 5 chuliganai ir bandys iš jo atimti jo teisėtą turtą bei jo teisėtą laisvę. Gerai pagalvokite.

Tomas Bilevičius
Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos
komunikacijos vadovas