T.Bilevičius
T.Bilevičius

Šiandien švenčiame 26 metus laisvės. Laisvės, po nepriklausomybės gynimo. Laisvės, kuri Tautai kainavo 14 didvyrių gyvybių. Pats gimiau ir augau nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje, kurioje minties ir žodžio laisvė – įgimtas ir prigimtinis dalykas. Prigimtinė teisė. Vien dėl to šiandien turiu galimybę pasidalinti savo mintimis. Mintimis apie tai, kiek laisvi mes esame šiandien arba kiek mes šiandien esame laisvė.

Lietuvių kalbos žodyne žodis „laisvė“ filosofiškai paaiškinamas kaip „subjekto galėjimas reikšti savo valią, įsisąmoninus gamtos ir visuomenės dėsnius“. Pasakius paprasčiau – nuomonės formavimas ir reiškimas. Ir tai gali skambėti labai paprastai, labai elementariai. Turėti nuomonę – atrodo paprasta. Bet nėra. O sugebėti ją išreikšti ir argumentuoti – juo labiau ne elementaru.

Pastarojo dešimtmečio laikotarpiu, į Lietuvos jaunimo organizacijų veiklą įsitraukia vis daugiau jaunimo. Tikėdami savo laisve, jauni žmonės nebijo ieškoti, atrasti ir pradėti kurti kitokius save, pradėti kurti kitokią Lietuvą. Ir tarp to įsitraukiančio jaunimo esu ir aš. Pastaruosius 3 metus aktyviai įsitraukiau į moksleiviškos, vėliau į jaunimo, turinčios politinę kryptį, organizaciją. Ir ten ypatingai supratau, kaip svarbu ir nelengva yra turėti savo nuomonę, o dar sudėtingiau – gebėti ją atstovauti.

Matot, laisvės, kaip „galėjimo“, manau, žmogui neužtenka. Laisvę visada turėtų lydėti asmeninis pasiryžimas, atsakomybės prisiėmimas ir žinojimas kur ir ką darai, linko ko ir kur eini, ko ir kodėl sieki.

Kaip šiandien pamenu pradinėse mokyklos klasėse, kiekvieną Sausio 13-ąją rodomus filmus, mokytojų pasakojamas istorijas, ant palangių uždegtas prisiminimo žvakes. Emociją, kuri visada keldavo kažkokį virpulį, kažkokią nuostabą ir neįtikėtumą.

Bet iš kitos pusės – džiaugsmo emociją. Asmeninį šventinį pakylėjimą, kad pilietiškai atsakingos visuomenės drąsa ir noras būti laisviems šiandien mums dovanoja 364 dienas galimybių ir vieną dieną apmąstymams.

Ir tas 364 dienas mes veikiame. Dirbame, kalbame, mokomės, įsitraukiame į viešas diskusijas, reiškiame savo nuomonę, pagaliau aktyviai sekame Valstybės valdymo procesus, piketuojame – atstovaujame savo ar grupės žmonių nuomonei.

Bet tobulėti turime dar daug kur. Kaip pavyzdį prisimenu pirmuosius žingsnius pradedant atstovauti Panevėžio moksleivijai. 2015-aisiais įkūrus Panevėžyje Lietuvos moksleivių sąjungos mokinių savivaldų informavimo centrą, su pora bendraminčių pradėjome keliauti per Panevėžio mokyklas. Klausytis ir kalbėti su moksleiviais apie tai, kokia emocinė aplinka, kokios socialinės sąlygos juos lydi kiekvieną dieną ugdymo įstaigose. Tūkstančiai švietimo sistemos dalyvių pradėjo kelti problemas, pradėjo rinktis į susirinkimus ir kalbėti garsiai apie kasdienybę. Pradėjo tą kasdienybę keisti. Manau, kad tai yra ta „galėjimo“ laisvė.

O darbo ir jėgų, žengti žingsnį į biurokratizmu grįstą ugdymo sistemos savivaldų pasaulį, kainavo daug. Sudėtinga buvo pasakyti tinkamus žodžius atstovaujamiems moksleiviams, kad jie išgirstų ir atrastų. Atrastų, kad tikėjimas prasideda nuo „galėjimo“ suvokimo. Ir šiai dienai daugiau nei 8 tūkstančiai moksleivių Panevėžyje yra įsitikinę, kad gali. Ir tai – tik vieno jaunuolio, tik vienas pavyzdys.

Nuo tokių dalykų ir prasideda laisvė. Nuo bendruomenių susitelkimo, nuo kompromisų paieškos, nuo vienas kito išklausymo, įsiklausymo ir bandymo suprasti. Štai, kas kuria tą pilietinę visuomenę.

Ir kai Tautiečiams kyla klausimas, ar jaunimas šiandien susirinktų prie Lietuvos paštų, prie televizijos bokšto ar nacionalinio transliuotojo pastato, atsakymas, manau, vienareikšmiškas – susirinktų. Nes pilietinės visuomenės priemonės, šių dienų perspektyvoje kitaip, bet ginančios tą pačią laisvę, kasdien sutelkia mus tai savotiškai „kovai“.

Ir kai kažkas klausia „O ar jūs gintumėte tą laisvę?“, mes atsakome – „Niekas jos ir nenustojo ginti“. Švęskime Sausio 13-ąją. Jaunajai mūsų demokratijai šiandien 26-eri.

Jaunimietis
Tomas BILEVIČIUS