SAMSUNG CAMERA PICTURES
LSDJS Panevėžio miesto skyriaus valdybos narė Faustina Keršulytė

Dažnam jaunam panevėžiečiui keliant klausimus apie tai, ko jis siekia gyvenime ir ką norėtų išbandyti, atsakyti į šiuos klausimus gali pabandyti 22 metų panevėžietė Faustina. Mergina dar visai neseniai vienoje iš vykusių parodų susipažinusi su savanoriškąja krašto apsaugos tarnyba, šiandien jau mėnuo, kaip čia savanoriauja.

 

– Kas Tave paskatino pasirinkti savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą?

– Savanoriauju, palyginus, dar labai neilgai. Jau seniai matydama nuolat viešai žygiuojančius kariškius galvodavau, kad vieną dieną ir aš norėčiau ten būti, žygiuoti kartu su jais bei prisidėti prie jų atliekamos pareigos – užtikrinti Lietuvos saugumą. O teorija virto praktika tuomet, kai viena iš mano draugių prisijungė prie savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos. Tuomet savęs paklausiau: o kas trukdo man? Ir būtent vasario mėnesį pradėjusi esu savanorė.

 

– Kokių reakcijų susilaukei iš artimųjų ir draugų?

– Pasakiusi tėvams, jog planuoju ir noriu savanoriauti krašto apsaugoje, sulaukiau palaikymo, ko negalėčiau pasakyti apie kitų giminaičių ar draugų reakcijas. Giminaičiai reagavo gan atsainiai – klausė ar neišprotėjau ir ar suprantu, ką tai reiškia. Man visada kirbėjo mintis galvoje, kad jie nesupranta, ką būtent šiais laikais ir šiandien reiškia savanoriškoji karo tarnyba. Labai panašiai reagavo ir draugai tik jie, rodos, netikėjo, kad kalbu rimtai ir galvojo, kad nuolat juokauju.

 

– Sulaukiant tokių įvairių reakcijų ar nekilo dvejonių? Kas paskatino pasirinkti savanoriškąją karinę tarnybą?

– Noras kitiems, o svarbiausia sau, įrodyti, kad esu stipri ir galiu. Nemanau, kad turėtų sklandyti kažkokie stereotipai, jog savanorystė krašto apsaugos tarnyboje, ar bet kur kitur, yra vyriškas ar moteriškas darbas.

 

– Ar daug merginų sutinki savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje?

– Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Nėra taip, kad merginų čia būtų daug, bet tuo pačiu, nėra ir taip, kad jų būtų tik pora. Aišku, manau, kad merginų čia galėtų būti daugiau.

 

– Kaip manai, kas skatina merginas rinktis ar nesirinkti tokią savanorystę?

– Kadangi tiek savo aplinkoje, tiek savanorystės metu, sutinku ne vieną merginą, galiu daryti išvadą, kad didžiausią vaidmenį šioje situacijoje vaidina stereotipai. Žmonės galvoja, kad savanorystė krašto apsaugoje yra vyriškas darbas ir moterims čia ne vieta.

Tikriausiai mūsų valstybėje ir yra vis dar formuojamas įvaizdis, kad viskas kas susiję su jėga – vyriška. Džiaugiuosi, kad vis daugiau atsiranda merginų, kurios „laužo“ tuos stereotipus, o asmeniškai mane skatina jausmas, kad įrodau, jog esu lygiavertė vyrams ir šiuo savanorystės atžvilgiu esame vienodai vertinami. O bendram tikslui, matyt, kaip ir visus, buria noro saugoti Tėvynę bei jos istoriją, jausmas.

 

– Ar sieji savo ateitį su kariuomene?

– Dar nesu apsisprendusi. Manau, kad būtent šis laikas, kurį praleisiu savanoriaudama, ir parodys, ar šioje srityje man sekasi ir galiu bei noriu veikti toliau, ar reikėtų savęs ieškoti kitose srityse.

 

– Pabaigai – ką Tau apskritai reiškia savanorystė? Kodėl jaunas žmogus turėtų išbandyti save savanoriaudamas?

– Savanorystė man reiškia vieną ir labai paprastą dalyką. Užsiimdama įvairiomis panašiomis veiklomis aš kūriu ne tik savo šaliai, bet taip pat ir sau. Ugdau save, išmokstu naujų ir neišbandytų dalykų. Tai tikriausiai ir yra svarbiausia, kad Lietuvoje ir Panevėžyje gyvendami žmonės ir toliau kurtų savanoriaudami ne tik savo šaliai, bet ir kiekvienas sau.

Ir nebūtinai savanoriaujant krašto apsaugos tarnyboje. Mūsų mieste veikia daug įvairių jaunimo ar nevyriausybinių organizacijų, kur taip pat žmonės gali jungtis ir drauge kurti šaliai ir sau. Todėl to ir norėčiau palinkėti, negalvoti tik apie save bei suprasti, kiek daug savanorystė gali duoti kiekvienam ir tuo pačiu visiems mums.