Jovita Bislytė
Jovita Bislytė

Praėjusiais metais kilusios diskusijos dėl pašalintų „sovietinių atgyvenų“ – Žaliojo tilto skulptūrų, pasimiršo, tačiau artėjant rinkimams politikai rado naują temą diskusijoms, tai Petro Cvirkos paminklas, o vienas didžiausių šio paminklo „griovėjų“ – konservatorius Arvydas Anušauskas.

Nieko nebestebina populistas parlamentaras – kiekvienas turi teisę pasirinkti savo politinės komunikacijos būdą, tačiau Arvydo Anušausko „Alfos“ reportaže pasakytas teiginys, kad būtent jaunimas nežino kam ir kur pastatytas P. Cvirkos monumentas, noriu tikėti, yra dezinformacija. Neįsivaizduoju po kokias mokyklas, universitetus važinėjo, ir su kokiu jaunimu kalbėjo gerbiamas Seimo narys, tačiau net jei ir didesnė visuomenės dalis negali prisiminti šio istorinio veikėjo, parlamentaro  loginė seka yra klaidinga.

Mūsų valstybės švietimo sistema ir taip nėra klestėjimo laikotarpyje, kas pažiūrėjus iš tolesnės perspektyvos,  kenkia kiekvienam Lietuvos piliečiui, bet mokiniai ir toliau nėra mokomi analizuoti. Vietoje skatinimo mąstyti, jie yra išmokomi atskirti tik dvi spalvas: balta ir raudona.

Teigiama, kad paminklas susijęs su komunistine ideologija ir dėl šios priežasties jį reikia pakeisti kažkuo nauju – kuo, lieka retorinis klausimas. Istorijos trynimas dangstantis jaunimu, mano nuomone, mažiausiai yra amoralus. Mūsų valstybės švietimo sistema ir taip nėra klestėjimo laikotarpyje, kas pažiūrėjus iš tolesnės perspektyvos,  kenkia kiekvienam Lietuvos piliečiui, bet mokiniai ir toliau nėra mokomi analizuoti. Vietoje skatinimo mąstyti, jie yra išmokomi atskirti tik dvi spalvas: balta ir raudona. Manau, būtų pats laikas suprasti, kad jaunoji karta nebėra nei rusofobai, nei rusofilai.

Mokiniai, kaip ir kiekvienais metais rugsėjo pirmąją, eis į mokyklas, kurios yra pavadintos ir su Sovietų imperija kolaboravusiųjų vardais. Tačiau jų pėdsakai mūsų literatūroje tebėra gilūs. Tad ir kyla klausimas, ar mokytojams su moksleiviais galimą diskutuoti apie žmones be politinio pasidalinimo į „teisiuosius“ ir „smerktinus“?  Ar to patogiai išvengsime primityviausiu būdu – ištrynę juos iš mokyklinių programų?  O gal vietoje senų literatūros ir istorijos vadovėlių naikinimo reikėtų juos pateikti, kaip mokymo priemonę, kad naujoji karta suprastų, kaip lengva istoriją ir kultūrą paversti manipuliavimo masėmis priemone.

Tai, kad jaunimas dažnai nebežino rašytojo Petro Cvirkos biografijos faktų, nereiškia, kad sovietmečiu lietuvių visuomenės patirtai traumai suėjo senaties terminas. Tai rodo mūsų išsilavinimo ir pilietiškumo lygį. Pavyzdžiui, žydų genocido Lietuvoje tema (tiksliau, žydšaudžių tema) buvo pradėta nagrinėti tik 2012 m.  išleidus S. Parulskio romaną „Tamsa ir partneriai“. Už šios temos plėtojimą  autorius buvo paskelbtas metų tolerancijos žmogumi. Nemanau, kad faktas apie lietuvius žydšaudžius daug kam buvo naujas, tiesiog nenorėjome pripažinti padarę kažką blogo.

Be abejo, visada išlieka tikimybė, kad bet kokie pokyčiai bus į naudą. Galbūt  vietoje P. Cvirkos monumento pavyks pastatyti oranžinį dviratį arba geltoną Pikačiu (Pikachu) . Na, o dėl  paskutinio „Alfos“  straipsnio teiginio: „…komunistų ideologas ir toliau žvelgs į mus šaltomis sovietmečio akimis.“ – tokiomis  akimis į mus žvelgė mūsų seneliai ir tėvai, o jei tai yra per skaudu pripažinti, prisiminkime kaimynus iš chruščiovkių.

Jovita Bislytė
Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos
Projektų vadovė