Tomas Urniežius. Švietimo sistemos mirties kilpa

2019-tųjų metų gruodžio 10 d. Stokholmas. Šventė ne tik visai mokslo bendruomenei, bet ir pasauliui – apdovanojami Nobelio premijos laureatai. Šių metų Ekonomikos premija skirta Abhijitui Banerjee, Esther Duflo ir Michaelui Kremeriui už tyrimus, padedančius mažinti skurdą. Jie, kaip sakė Nobelio komitetas, visiškai pakeitė vystymosi ekonomiką.

Savo darbe laureatai akcentavo mokymąsi ir švietimą, nes investicijos į šias sritis turi didžiausią įtaką skurdo mažinimui ilguoju laikotarpiu. Jie taip pat priėjo prie išvados, kad atneša naudos tik struktūrinės reformos su investicijomis į švietimą. Labai paprasti, intuityvūs, lyg ir savaime suprantami dalykai. Tačiau ne Lietuvoje. Toks jausmas, kad kasmet turim po naują švietimo reformą, arba ji tęsiasi keliolika, o gal ir keliasdešimt metų, tačiau taip niekur nenuveda.

„Sauskelnių keitėjai“ vs ugdytojai

Gruodžio 16-tą dieną vykusiame „Lietuvos politikos forume“ savo įžvalgomis pasidalino valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys. Ir daugumos pastabų tiesiog neįmanoma užginčyti. Lietuvoje į švietimo sistemą žiūrima kaip į infrastruktūros ar logistikos problemų rinkinį. Mokykla vertinama kaip fizinė vieta, o ne institucija ar procesas. Svarbu, kad mokykla būtų arti, o ne gera ir užtikrintų mokslo kokybę. O požiūris į žmones, kurie dirba šioje srityje, yra kaip į „sauskelnių keitėjus, o ne ugdytojus“. Būtent dėl šių priežasčių turime mokyklas su jungtinėmis klasėmis, situaciją, kuomet daugiau kaip pusė lėšų, skirtų bendrajam ugdymui, panaudojamos pastatų išlaikymui, o tuo metu pradinukai jau turi korepetitorius. Nes svarbiausia gi ne kokybė, o mokyklos artumas.

Visiems po universiteto diplomą

Norėtųsi galvoti, kad situacija aukštajame moksle kiek kitokia, tačiau valstybė demonstruoja labai panašų požiūrį visų lygių švietimo srities darbuotojams – visi pažadai ir susitarimai taip ir lieka popieriuje. Kai kurie iš tų pažadų popieriuje randasi jau dešimt, o gal ir daugiau metų. Vis ieškoma pinigų švietimo darbuotojų algų kėlimui ir mokslinių tyrimų skatinimo programoms. Neapsisprendžiama nei dėl aukštųjų mokyklų tinklo, jų jungimo, nei kaip tai įsipaišo į valdančiųjų regionų ekonomikos ir plėtros planus. Seime taip pat teikiami siūlymai apie stojamojo balo mažinimą į aukštąsias mokyklas, kas tikrai nekuria kokybės ar konkurencijos. Tai greičiau lems, kad į aukštąsias mokyklas stos ir bus galima priimti ką tik norima. Po šio sprendimo praktiškai būtų galima uždaryti visas profesines mokyklas bei didžiąją dalį kolegijų.

Eiliniai pažadai švietimo bendruomenei

Gruodžio 17-tą dieną Seime priimtame biudžete vienintelė investicija į ateitį tapo „vaiko pinigų“ didinimas bei didesnis kiekis bakalauro studijų krepšelių. Aišku, šaunu, jog padidėjo finansavimas bakalauro studijoms – teoriškai apie 16 tūkstančių būsimų studentų galėtų tikėtis nemokamo aukštojo mokslo. Tačiau nepamirškim, jog šiuos „krepšelius“ po studijų programos kryptis skirsto Švietimo ir mokslo ministerija. Tad tikrai lieka dar daug vietos interpretacijai ir manipuliavimui skaičiais. Aš jau nekalbu apie tai, jog neskirta lėšų ir aukštųjų mokyklų jungimuisi, nors tai buvo viena iš vėliavų, kurią nauja valdžia nešė prieš rinkimus. Apskritai, šis Seime priimtas biudžetas atrodo kaip pasityčiojimas iš švietimo ir mokslo bendruomenės. Jai duoti pažadai iš esmės ir liko tik tuščiais pažadais. Nėra jokių esminių struktūrinių pokyčių ar įžvalgų švietime ir moksle.

Ką šiuo metu iš esmės reikėtų daryti:

Pirmiausia, žiūrėti į švietimą ir mokslą kaip į instituciją, procesą ir investiciją, o ne kaip į infrastruktūrą, kurią reikia išlaikyti. Daug svarbiau investuoti į infrastruktūros optimizavimą ir valdymo efektyvinimo didinimą.

Antra, prisiimti atsakomybę už pradėtus procesus – kaip aukštųjų mokyklų jungimasis. Lygiai taip pat ir už duotų pažadų finansavimą bei įgyvendinimą pilna apimtimi, kaip, pavyzdžiui, dėstytojų bei mokslo darbuotojų augimas.

Trečia, didinti lėšas skirtas mokytojų ir dėstytojų kvalifikacijos kėlimui.

Ketvirta, taisyti įžvelgtus trūkumus auditų metu, kurie atliekami Švietimo ministerijai pavaldžiose įstaigose. Svarbu auditą įgyvendinti periodiškai.

Penkta, skatinti įvairių mokymo pakopų patrauklumą, o ne svarstyti apie aukštojo mokslo populiarinimą profesinių mokyklų sąskaita. Iškelti aiškius tikslus bei gaires profesiniam ir aukštajam mokslui.

O jeigu ir toliau švietimo sistemą „tvarkysime“ panašiu stiliumi, tempu ir kryptimi, turėsime švietimo ir mokslo sistemą, kurioje žmonės dirbs greičiausiai tik iš ideologinių priežasčių. Sistemą, kurioje gerai nesijaučia nei moksleiviai, nei studentai, nei būsimieji mokslininkai, nei medikai, nei mokytojai. Kitaip sakant, absoliučiai niekas ant kieno pečių ir darbo vaisių laikysis Lietuvos visuomenė ir ekonomika.

2B2A3727-2

Tomas Urniežius, Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos patarėjas politiniais klausimais

Trusted by Immediate Edge Official Website