Fausta Roznytė: Pasirinkau teisingai!


„Pavargau nuo logikos, ir tik dvasią nuplaunanti vėjo ir lietaus nelogika suteikia jėgos toliau gyventi“,

– A. Nyka Niliūnas

Atrodo, kad tai bus dar vienas straipsnis apie nieką (sakydama „dar vienas“ negalvoju apie jokį konkretų pavyzdį). Kad būtų paprasčiau, galime įsivaizduoti, jog ką tik praėjo pirma valanda ir dvidešimt septinta kalbėjimosi su draugu minutė, todėl nei skani kava, nei arbata nebeišgelbės – klausytis darosi sunku. Juolab, kad draugas pradeda kalbėti apie tai, kaip gera tiesiog gyventi! Gyventi negalvojant, kad reikia priimti kuo naudingesnį sprendimą, negalvojant, kad suklydus reiks gailėtis arba mokytis. Yra sakoma „gero po truputį“, tad remiantis šiuo posakiu galima teigti: tokių gerų akimirkų ar gyvenimo tarpsnių, kai nereikia galvoti, yra nedaug… kad nepriprastume. Ir būtent ši galimybė – tiesiog džiaugtis, tiesiog būti – yra viena priežasčių, dėl kurios esu jaunoji socialdemokratė.

Kažkada (dar šiandien) maniau, kad žmonės iš prigimties yra linkę bendradarbiauti. Juk mes evoliucijos eigoje vieninteliai iš primatų išmokome kooperuotis, išmokome kalbėti. Tačiau reikia pripažinti, kad šiandien bendradarbiavimą dažniausiai skatina asmeninės naudos siekimas, deja, lemiantis ir solidarumo stoką.

Per pastaruosius penkerius  metus, aktyviai dalyvaudama socialdemokratinio jaunimo sąjungos veikloje, supratau, kad čia yra suteikiamos puikios galimybės mokytis solidarumo bei bendradarbiavimo meno, leidžiama tobulėti ir, žinoma, imtis iniciatyvos siekiant pokyčių.

O nuo ko geriau pradėti, jei ne nuo savęs? Ir kada, jei ne per LSDJS Vasaros akademiją (sutinku, galima bet kada, bet pastaruoju metu man pasitaikė proga prisidėti organizuojant šį renginį). Ir galiu drąsiai sakyti, kad akademijos metu gyvenau vadovaudamasi „nelogika“, kuri įkvėpė ir paskatino dar labiau stengtis. Buvau labai laiminga, nes mačiau bendraminčių šypsenas! Jau nekalbu apie tai, kaip patiko bendrabutyje, kuriame gyveno renginio dalyviai, vaikščioti pasiėmus pagalves ir antklodes, kad kiekvienas, nepaisant miegos naktį ar ne, turėtų bent jau paklotą lovą. Kaip patiko kasryt iš naujo pasiimti dalyvių sąrašus ir laukti atvykstančių bendraminčių, arba kaip smagu buvo tvarkyti konferencijų salę, nes… Nes pats paprasčiausias, paradoksalu, bet ir rečiausiai tariamas žodis „ačiū“- yra tai, kas įkvepia.

Tiesa, labai svarbus ir vis glaudesnis ryšys tarp sąjungos narių. Vienas nuostabiausių vakarų (kol kas) buvo kaip tik su jaunaisiais socialdemokratais. Kartą, kai Vilniaus senamiesčio gatves jau seniai buvo pasiglemžusios žibintų šviesos, mes, savanoriai, buvome ką tik pabaigę darbus ir ruošiamės grįžti namo. O tuomet viskas klostėsi pagal holivudinio filmo scenarijų: keturios jaunos, veržlios bei charizmatiškos merginos važiuoja automobiliu, groja populiarioji muzika, atsiveria miestas ir širdys. Ko daugiau tokiam vakarui reikia,? Kai pagalvoji – nieko. Juk kiekviena akimirka turi kažką savito. Tačiau kyla ir dar vienas, šioje istorijoje jau fundamentalus klausimas: kodėl mes kartais to nepastebime? Tiesą sakant nežinau ir, vargu, ar kada nors sužinosiu. Bet esu tikra, kad tikimybė, jog kas nors pasieks giliausias širdies kerteles didėja tik ją atvėrus.

Kalbant apie savo trumpą kelionę, ji prasidėjo Šiauliuose ties „T formos sankryža“. Buvau šalutiniame kelyje, iš kurio norėjau sukti į kairę. Tuo metu dar nežinojau, kur nuvažiuosiu, dar nesuvokiau, kad dalis visuomenės vadovaujasi stereotipais ir nemėgsta sukančių į kairę (juk norint važiuoti tiesiai reikia palaukti, kol priekyje esantis vairuotojas pasuks). Ir visko buvo: vieni rėkė, kiti kantriai laukė ir padėjo tobulėti. Pastarieji – tapo draugais, dėl kurių šalčiausiais vakarais numesdavau vadovėlį (prieš brandos egzaminus), apšerkšnijusioje stotelėje laukdavau autobuso ir su didžiausiu noru leisdavausi į nuotykius. Po vieno tokio nuotykio maniau, kad grįžus namo laukia rimtas pokalbis su tėvais. Delsiau pareiti. Bet ta akimirka, kai supranti, kad su tokia bendraminčių komanda gali maištauti ir nepaklusti, gali siekti teisingumo, yra tokia pakylėjanti, kad neleidžia abejoti, jog pasirinkau teisingai.

Šiandien taip nuostabiai lyja, kad nesinori politikuoti, nesinori kalbėti apie sprendimus. Norisi tiesiog pasidalinti įspūdžiais, išgyvenimais, norisi gyventi… O pakalbėti  rimtai (pavyzdžiui, apie politiką), visada galėsime.

Prasmingo rudens!

Fausta ROZNYTĖ
LSDJS Šiaulių miesto skyriaus narė
LSDJS biuro savanorė, koordinuojanti jaunimo politiką